2018 m. balandžio 1 d., sekmadienis

Gyvenimo pamokos supratimas ir išmokimas yra svarbiau bei pirmiau už atleidimą

„Nevargink savęs viso gyvenimo apmąstymais. Negalvok apie tai, kiek ir kokių negandų tau tikriausiai teks patirti, bet kiekvienai iš jų ištikus klausk savęs: „Kas čia nepakeliama ir neįveikiama?“ Gėdysiesi tai patvirtinti. Toliau prisimink, kad ne praeitis ir ne ateitis slegia tave, bet visada tik dabartis. O ji taps dar mažesnė, jeigu ją apribosi ja pačia ir sugėdysi savo sielą, kad ji negali pakelti tokios menkos naštos.“    Imperatorius, filosofas Markas Aurelijus

   Stebėdamas žmones neretai pastebiu nuoskaudų ir pagiežos iškreiptus veidus. Jaučiu šiuose žmonėse tokį negebėjimą suprasti ir atleisti. Jie skendi toje nemalonioje situacijoje, subjektyviame sunkių minčių rate. Mano nuomone, čia dažnai didesnė problema yra dėl objektyvaus situacijos vertinimo, savo netobulumo pripažinimo ir kito žmogaus supratimo, o ne dėl gebėjimo atleisti.  Nes atleidimas be supratimo, tinkamo negatyvios situacijos suvokimo ir adekvačių išvadų, padarytas „ant viršaus“ problemos nesprendžia. Dar daugiau-  tai savęs apgaudinėjimas, realybės nepripažinimas, gyvenimo pamokos neišmokimas, ko pasekoje panašios gyvenimiškos situacijos kartojasi.
   Dėl savo įsivaizdavimų, iškreipiančių lūkesčių ir nusistovėjusių neteisingų nuomonių apie žmones ar įvykius dažnai nusiviliame ir susierziname.  Sukuriame dideles tragedijas.  Vietoj to, kad priimtume kaip gyvenimo pamoką ar Kūrėjo kreipimą į kitą geresnį gyvenimo scenarijų, žmonės palūžta ar padaro negatyvias, griaunančias gyvenimą išvadas. Pavyzdžiui, aštuoniolikmetė mergina draugavo su vaikinu ir kurė gyvenimo kartu planus, bet štai atėjus lemiamai apsisprendimo akimirkai, berniukas pametė ją, nes, pasirodo, turėjo kitą draugę. Mergina patyrė šoką ir gilų sukrėtimą.  Po šio įvykio ji nusprendė daugiau nepasitikėti vyrais, nes jie nepatikimi, apgavikai ir pan. Kita mergina, išgyvenusi panašią tragediją, padarė tinkamas išvadas, atleido išdavusiam berniukui, įvertino savo naivumą , netobulumą, geriau pažino vyrus  ir nusprendė ateityje elgtis su vyrais  išmintingiau ir pasirinkti realesnes bei geresnes santykių strategijas. Natūralu, kad nuo šiol minėtų merginų gyvenimo scenarijai pradės skirtis. Mergina, kuri nepalūžo dėl vaikino išdavystės ir padarė tinkamas išvadas, ateityje galės kurti geresnius santykius su vyrais , turės didesnį vaikinų pasirinkimą bei geriau sugebės pasirinkti sau tinkamą, reikalingą vyrą. O mergina, padariusi sprendimą, kad visais vyrais negalima pasitikėti, ateityje santykiuose turės  problemų. Ji net ir radusi savo gyvenimo vyrą nepajėgs šeimoje kurti geros šeimyninės atmosferos, nes santykiai bus persmelkti įtarinėjimu, baime prarasti ir pan. Gerai, jei pasiseks rasti vyrą, gebantį suprasti ją ir padėti spręsti psichologines moters problemas. Dažniausiai vyrai reaguoja (kaip, beje, atvirkščiai ir moterys vyrų atžvilgiu) pagal stereotipines asmenines, kultūrines, visuomenines nuomones bei savo patirtį ir jos suformuotas nuostatas. Kad ir kaip ten bebūtų, reikia suprasti, jog kitam žmogui nemažiau sunku suprasti kito problemas, kai pats nelaimėlis nepakankamai adekvačiai supranta, kas su juo darosi. Taigi, panašios gyvenimiškos situacijos šiai merginai neišvengiamai kartosis ir ji  vis sulauks , ko sąmoningai ar pasąmoningai bijosi ir vengia, to pasekoje aštuoniolikametės išgyventa trauma virs viso gyvenimo problema, kurianti negatyvias gyvenimiškas situacijas. Tuo tarpu mergina, pasidariusi tinkamas, realybę atspindinčias išvadas, išsigydžiusi dvasines žaizdas, gebės kurti gerus santykius sutikusi savo gyvenimo vyrą, susilauks vaikų ir kokių  40 metų matys prieš 22 metus nutikusią tragediją jau kitomis akimis ir džiaugsis, kad tuomet paliko ją vaikinukas ir nesumetė su juo skudurų. Noriu atkreipti dėmesį, jog ši moteris nevertins to įvykio, kaip kažko tragiško.  Jai tai bus gera linkme pastūmėjęs įvykis, kuris apsaugojo nuo neteisingų sprendimų.
   Taigi, dažnai tik tuo metu mums atrodo, kad tai gyvenimo tragedija, sužlugdžiusi mūsų gyvenimą dėl kurios kartais net nesinori gyventi , bet ilgainiui šis nepaprastai skaudus išgyvenimas gali virsti naudinga pamoka, žmogų pasukanti geresne gyvenimo kryptimi. Reikia pažymėti, kad iš pačių pamatų susvyravę ar žlugę ankstesni įsitikinimai, susidarytos nuomonės, nuostatos ir suplanuoti gyvenimo scenarijai nėra  gyvenimo nelaimė. Nėra tokios klaidos ar nesekmės, kurioje nebūtų augimo elementų. Reikia rasti pozityvią nesėkmės prasmę. Be to, neverta laukti, kad aplinkiniai atitiktų idealus, kai mums patiems kartais sunku net priartėti prie išsikeltų idealų. Todėl turėtume būti atlaidesni, sugebantys atleisti. Tai labai svarbu. Žmonės tiesiog yra.  Jie yra, kaip yra, gyvena kaip gyvena. Jūs galite juos vadinti draugais, priešais, širdelėmis, kvailiais, protingais ir pan., bet su visais reikia elgtis protingai ir adekvačiai. Nedarykite skubotų išvadų, neribokite savo mąstymo, nedarykite jo primityviu, įspraustu į rėmus ir šablonus. Supraskime, kad visą savo gyvenimą mes vystomės, mokomės, augame, kad nuolat keičiasi pasaulio ir žmogaus suvokimas. Pavyzdžiui, tas pats įvykis keturiasdešimtmečiui gali atrodyti visiškai kitaip negu dvidešimtmečiui. Dėl to atlaidesni turime būti ne tik kitiems, bet ir sau. Kai mes barame save už kokias tai klaidas, padarytas prieš daugelį metų, turėtume suprasti, kad tas sąmoningumo lygis, kuris buvo tada yra ne tas pats, kuris yra šiandiena. Todėl tuometiniame savo lygyje darėme taip pagal tuometį supratimą ir sąlygas. Svarbiausia šioje situacijoje, ar aš padariau teisingas išvadas, priėmiau realybę, išsklaidžiau naivumą ir pradėjau aiškiau, protingiau mąstyti ir elgtis. Kitais žodžiais, išmokau pamoką ir daugiau nekartoju gyvenime panašių klaidų. Tada traumuojantys įvykiai nebebus tokie skaudūs, kai juose pamatysime pozityvumo ir augimo galimybių.  Išmintinga nepalūžti ištikus nelaimei. Gyvenimas nestovi vietoje ir jis dovanoja naujas galimybes. Jei gyvensime  nuolat apmąstydami nuoskaudas, skriaudas, įžeidimus, kažkieno padarytą neteisybę negalėsime atrasti naujų galimybių. Pavyzdžiui, du vyrai dirbo mėgstamus ir prestižinius darbus, bet juos dėl neteisingų priežasčių atleido. Vienas dėl skriaudos ir patirtos neteisybės pradėjo gerti. Jam viskas gyvenime nusidažė tamsiomis spalvomis, to pasekoje jis tapo nepajėgus susirasti net rimtesnio darbo. Kitas išgyvenęs skriaudą ir padaręs tinkamas išvadas pradėjo ieškoti naujo darbo. Ištaisęs savo klaidas ir pasimokęs iš patirtos neteisybės sugebėjo įsitaisyti į dar geresnę darbo vietą ir puikiai jaustis. Dėl to neverta nuolat apraudoti nesėkmes ir skriaudas bei žiūrėti į praeitį, o verčiau imkite tobulinti dvasinį ar pasaulietinį gyvenimą. Grįžkite į gyvenimą  ir toliau kurkite savo gražią ateitį. Nepraleiskite savo šanso!


„Labai daug žmonių bando važiuoti į ateitį įsmeigę akis į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Jeigu taip elgsitės, žlugsite. Užuot dairęsi atgal, pagalvokite, ką galite nuveikti dabar, kad aplinkybės pasikeistų.“    garsus šių dienų motyvatorius, verslininkas, sėkmės treneris  Anthony Robbins

2018 m. kovo 25 d., sekmadienis

Kiekvieno mūsų uždavinys šioje Visatoje yra unikalus

„Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti!“   Jn 14,9

   Skaitydamas Naująjį Testamentą man į akis krinta tai, kad Viešpats Jėzus nuolat kartoja žodžius: „iš tiesų, iš tiesų sakau Jums“ ar „iš tiesų, iš tiesų sakau tau“. Jis pastoviai priverstas rodyti begalinį nuoširdumą, kad nors kiek prisibelstų, atvertų žmonėms ausis ir akis bei galėtų įtikinti juos savo teisumu ir intencijų tyrumu. Ne tik aplinkui esantys žmonės, bet ir patys artimiausi apaštalai labai dažnai nesupranta jo pasakymų ir realios padėties matymo. Galima sakyti, kad bendrauja skirtingi pasauliai skirtinga kalba. Jėzus turėjo daug vargo dėl jų pasaulėžiūros, stereotipų, mąstymo ir elgesio šablonų. Suprantu dėl to patirtą Jo didelę kančią, kartais bejėgiškumą ar pyktį, skausmą atsitrenkus į kvailumo, tiesiog silpnaprotiškumo, paviršutiniškumo, naivumo, savanaudiškų tikslų ir egoizmo sienas. Kaip norėtųsi gyvai pamatyti, kaip Jis tvarkosi su tomis  kebliomis situacijomis! Matosi visiškai skirtingi mąstymo ir suvokimo lygiai, tarsi gyventų vienoje realybėje du pasauliai. Jėzui įžengus į Jeruzalę ir įgijus žmonių pripažinimą, situacijos supratimas ir galimos perspektyvos tarp Jėzaus ir artimiausios aplinkos visiškai išsiskyrė. Dėl nerealių įsivaizdavimų, suvokimų, visuomenės spaudimo ir pragmatiškų interesų kilo konfliktas. Judas, aukštesnio visuomenės sluoksnio atstovas ir turintys ryšių valdžioje, bandė pavairuoti situaciją ir Jėzų aktyviais spaudimo veiksmais ir pasipriešinimu, o kiti, atrodo, tikėjosi tyliai ir gražiai pavairuoti, jų žydišku supratimu,  tinkama kryptimi Jėzų ir visą situaciją.  Vienuolika apaštalų, Jėzaus ištrauktų iš labai vargingo ir kupino priespaudos gyvenimo, stengėsi laikytis prie Jo, kiek leido drąsa ir tikėjimas. Jie jokiu būdu netroško Jo mirties. Juk gera, kai turi į ką atsiremti ir kuo pasitikėti. Žinai, kad viskuo bus pasirūpinta, esi globojamas ir jis, jų Angelas sargas, iki tol juos vedė pačiu geriausiu keliu. Tai galima iš Evangelijos suprasti, nes Jėzaus klausiami apaštalai atsakydavo, kad būnant su Juo jiems nieko netrūkdavo. Jie labai patenkinti savo veikla ir būtimi. Reikia pasakyti, jog Jėzus byloja apie kitaip regimą ir suprantamą viltį, kuri grindžiama Jo Dievu. Jo situacijos supratimas, o svarbiausia- labai toli po mirties einanti perspektyva, kuri skiriasi nuo to meto lūkesčių ir įsivaizdavimų, kelia įspūdį. Jis turėjo galimybę išvengti mirties ir pabėgti, bet dėl bendruomenes apsaugojimo nuo persekiojimų ir jos išlikimo bei aiškaus savo ateities matymo to nepadarė. Tik daug vėliau apaštalai suprato Jo poelgių logiką, kuri tuo metu jiems buvo visiškai nesuprantama.Tiesa, vėlesniuose raštuose Jėzaus kaip Gelbėtojo sąvoka buvo gerokai išplėsta, tačiau ji rodo jau jų ir jų dvasinės tradicijos sekėjų  suvokimą ir Jo pavestų darbų tęstinumą.
  Taigi, skaitydami Naująjį Testamentą galime įsitikinti, kad kiekvienas mes, kaip Jėzus, apaštalai ir kiti Biblijos herojai, turime savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali mūsų gyvenimo pakartoti. Kiekvieno mūsų uždavinys yra toks pat unikalus ir nepakartojamas, kaip galimybė jį įgyvendinti. Uždaviniai kiekvienam įvairūs: nuo gerų vaikų užauginimo iki žygdarbių žmonijos naudai. Nereikia siekti ir kankintis dėl ko tu nesi sutvertas. Geriau pajusk savo pašaukimą ir siek jo įgyvendinimo, nors ir labai sunku. Gyvenimas kiekvienam pateikia jam priklausančią nusivylimų, rūpesčių, sielvarto ir skausmo dalį. Mes negalime ir neturime tikėtis vien tik nesibaigiančios laimės ir džiaugsmo. Deja, bet „motyvatorių“, dvasinių ir sėkmės mokytojų primestas  nuolatinės laimės, džiaugsmo, entuziazmo ar nuolatinės teigiamos būsenos siekimas yra realiai neįgyvendinamas. Viskas yra laikina, o būsenos praeinančios. Gyvenimas visada yra tarsi švytuoklė. Paskutinė Viešpačio Jėzaus gyvenimo savaitė tą akivaizdžiai parodo. Dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, Jėzus atrodo toks įkvepiantis ir išmintingas.


„Jeigu tai atitinka tavo prigimtį, džiaukis tuo, ir tebūnie tau lengva; jeigu tai prieštarauja tavo prigimčiai, ieškok, kas jai tinka, ir siek to, nors tai ir nesuteikia šlovės. Kiekvienam juk leidžiama ieškoti savo asmeninio gėrio.“    Filosofas, imperatorius Markas Aurelijus

2018 m. kovo 11 d., sekmadienis

Pagarbą valstybei ir jos simboliams rodo realūs darbai

   Atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė skaičiuoja 28- sius metus, esame NATO ir ES dalis. Atrodytų viską turime, ko reikia geram gyvenimui ir galime eiti teisinga kryptimi, bet niūri realybė verčia nerimauti dėl valstybės ateities. Prieš šventes kilęs KGB skandalas ir iš valdžios rodoma nepakankama realiais darbais pagarba valstybei ir jos simboliams  nuteikia prastai. Tampa akivaizdu, jog šalyje vyrauja dviveidiškumas, dvigubi standartai, parsidavėliškumo subkultūra, valstybės išdavystės. Daug gražių kalbų ir savireklamos dėl pagarbos valstybei ir jos simboliams, tačiau realūs darbai ir veiksmai parodo ką kitą. Nebesugebame galingai ir įkvepiančiai surengti valstybinių švenčių.  Pavyzdžiui, valstybės atkūrimo šimtmečio renginiai sutraukė mases žmonių, kas labai džiugina, o pramogų ir įvairaus lygio renginių- per mažai ir tie patys ne visada atitinka žmonių ir valstybės poreikį.  Nežinau tikslios valstybės atkūrimo šimtmečio programos sąmatos, bet įvairių menų atstovai - beveik be darbo, o valstybė ir plačioji visuomenė-  be jų reikalingų talentų. Taip pat norėtųsi, kad Kauno meras ir kitų savivaldybių aukščiausi vadovai pasistengtų rasti laiko sudalyvauti bent svarbiausiuose valstybinių švenčių renginiuose. Be to, valstybinės šventės organizavimas, jokiu būdu, negali virsti tik visuomenine iniciatyva. Norėtųsi, kad Lietuvos aukščiausia valdžia pagarbą valstybei ir jos istorijai rodytų darbais. Gedimino kalno tvarkymas, paminklas Lukiškių aikštėje ir kiti pagarbą bei pasididžiavimą valstybe ir jos simboliais rodantys darbai privalo būti padaryti. Negalima vien kalbėti ir vaidinti. Reikia konkrečių darbų.
   Visgi nėra viskas taip blogai. Maloniai nuteikia paprastų žmonių nuoširdus patriotizmas, tikėjimas šviesesne Lietuva. Nemažai daliai visuomenės tikrai reikia valstybinių švenčių, o tinkamai suorganizavus galima įtraukti ir visą visuomenę. Tada valstybinės šventės  atras tą prasmę dėl ko jos yra švenčiamos. Visa tai nuteikia optimistiškai, nes svarbiausias valstybės turtas yra jos žmonės. Dėl žmonių gero požiūrio į valstybingumą šviesios Lietuvos viltis gali liepsnoti, o tai reiškia, kad valstybė turi ateitį.
   Sveikinu visus, kuriems rūpi Lietuvos valstybingumas, su Nepriklausomybės atkūrimo diena!

Pagarbiai
Mindaugas Pliauga
www.totas.lt

2018 m. kovo 8 d., ketvirtadienis

Sveikinu visas moteris su Kovo 8-ja!

„Tiesa visada graži – ne tik teisingos mintys, bet ir nemeluojantys veidai, paveikslai ar dainos“     indų dvasinis ir politinis lyderis Mahatma Gandhi

   Mūsų vartotojiškoje visuomenėje pernelyg sureikšminamas išorinis grožis. Žinoma, jis yra svarbus, nes pirmiausia pastebimas, bet be sielos grožio kūnas nebus gyvai gražus, žavus, patrauklus. Be to, kūno grožis yra labai abstrakti sąvoka, kuri kiekvienam gali turėti skirtingą reikšmę. Todėl nereikia sielotis, jeigu jaučiatės negraži. Žinokite, kad tai – labai subjektyvus vertinimas, o jausmai- praeinantys. Juk grožis- daugiau negu išorė. Jis prasideda jūsų dvasinės esybės centre ir atsispindi veide, akyse, laikysenoje, įpročiuose, kalboje ir balso intonacijoje. Pavyzdžiui, galite pasidaryti geriausias plastines operacijas, bet jeigu jūsų viduje pragaras ir tuštybė, tai apie jūsų žavumą ir patrauklumą negali būti ir kalbos, o plastinių operacijų grožis atrodys labai dirbtinis ir reliatyvus. Be to, laikui bėgant, jūsų asmenybės bruožai, įpročiai, mityba, aplinkos sąlygos, mąstysena, genai plastinių operacijų  „patobulinimus“ vers grįžti į ankstesnę būklę ir rezultate vaizdas bus blogesnis negu būtų buvęs natūraliai senstant.
   Mielos moterys, sugebėjimas būti gražiai, laimingai ir nenusakomai žaviai yra jūsų viduje. Labiau pasirūpinkite savo vidiniu grožiu. Jei jis eis iš jūsų esybės centro, tada jis natūraliai veiks kūną ir jis taps patrauklesnis, gražesnis ir labiau mylimas. Kai visiškai atsiskleis jūsų vidinis grožis, jūs iš tikrųjų sužydėsite. Tapsite magnetu. Beje, tai beveik nepriklauso nuo moters amžiaus. Dėl to labai svarbu apvalyti sielas nuo neigiamo ir tamsaus, tobulinti, gražinti savo vidų. Taigi, gražinkite savo sielas ir tikrai tapsite gražesnės bei patrauklesnės sau ir kitiems!
  Būkite laimingos ir žavios.

Su nuoširdžiausiais sveikinimais Kovo 8-ios proga,
Mindaugas Pliauga
www.totas.lt

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „geles“

2018 m. vasario 16 d., penktadienis

Daugiau niekada nepraraskime sugrįžusio valstybės herbo Vyčio

   Prieš šimtą metų, Vasario 16-ją, buvo paskelbta pasauliui apie Lietuvos valstybės atkūrimą.  Nors Lietuvos valstybingumas skaičiuoja daugelį šimtmečių,tačiau pastaruosius  200 metų lietuviai dažniau gyveno po svetima valdžia, teko net du kartus atkurti valstybingumą. Todėl Vasario 16-ji Lietuvos valstybingumui yra labai svarbi, nes ji ne tik išsaugojo šimtametę valstybingumo idėją, atkūrė ir leido sukurti modernią valstybę, bet ir padėjo pamatus šiandieniniai lietuvių valstybei. Reikia pabrėžti, jog Lietuvos istorijoje yra mažai datų savo svarba prilygstančių 1918 metų vasario 16-jai. Galima sakyti, jog po 123 okupacijos metų Vasario 16-ją prarastasis Vytis sugrįžo. Tiesa, tarpukario  Lietuvos herbas Vytis, besivaikantis valstybės priešus ir įvairias tamsias jėgas, ilgai neužsibuvo. Priešų apgaule išviliotas jis nusivijo tamsias jėgas ir paliko mus. Likome  be Vyčio. Užtruko penkiasdešimt okupacijos ir svetimųjų valdymo metų, kol  1990 m. kovo 11 dieną buvo atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė ir sugrąžintas Vytis.
   Šiuo metu geopolitinė situacija  yra stipriai pablogėjusi, nes pasaulyje besivaržančios galios vėl smarkiai konfliktuoja. Nors dabartinis Lietuvos valstybės herbas Vytis yra labai gynybinis ir neatrodo, jog gali būti išviliotas ir kažkur nubėgti. Visgi, reikia pastebėti, kad jis yra nepastebimai priešų neutralizuojamas ir izoliuojamas. Bandoma jį atkirsti nuo valstybės ir palikti jį svarbių įvykių nuošalyje. Taip Lietuva vėl gali netekti Vyčio.
   Didžiulė emigracija, prastas valdymas ir kitos bėdos žlugdo Lietuvos valstybę, tačiau ji turi perspektyvą.  Taip pat pasitinkant valstybės atkūrimo  šimtmetį galima pasidžiaugti laimėjimais ir pasiekimais. Jų taip pat yra nemažai. Valstybės kūrimo procesas yra nuolatinis darbas ir, kaip kiekviename darbe, atsitinka visko. Tikiu, kad mūsų karta antrame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetyje nuveiks daug gražių darbų, o Vytis saugos mus nuo priešų ir įvairių tamsių jėgų.
   Sveikinu visus, kuriems brangi Lietuva, su valstybės atkūrimo šimtmečiu. Tegu valstybę ir jos žmones lydi Šviesa!

Pagarbiai
Mindaugas Pliauga

www.totas.lt

2018 m. sausio 6 d., šeštadienis

Apie populiarinamą mitybą ir psichologinį ligų gydymą

   Dabar mūsuose labai populiarinamos įvairios dietos, sveikos mitybos planai, maisto produktai. Naujos mitybos propaguotojai skatina atsisakyti cukraus, skanėstų ir daugelio tradiciniais tapusių valgių vartojimą. Gal viskas būtų ir neblogai, jeigu tai nevestų į kraštutinumus. Be to, pati „sveika mityba“ dar nėra iki galo moksliškai pagrįsta. Pavyzdžiui, tirdami šimtamečių mitybą, mokslininkai neatrado maisto produkto ar mitybos sistemos, kuri sąlygotų ilgaamžiškumą. Jie valgė ir gėrė, ką mėgo ir galėjo sau leisti, ir kiekvienas skirtingai. Mokslininkai tik pastebėjo, kad juos vienija viršsvorio nebuvimas ir pozityvumas. Kol kas, kitų faktų, lemiančių ilgaamžiškumą, mokslas dar nėra patvirtinęs.Mokslinėje medicinoje šiuo metu yra tik aptakios rekomendacijos mitybai  ir atskiri mitybos planai tam tikrų ligų gydymui. Taigi, šioje sferoje mokslui reikia dar daug ką nuveikti. Tenka pastebėti, jog dabartinis vajus, skatinantis griežtas dietas, tam tikrų produktų valgymą  ar atsisakymą nuo tam tikro maisto, dažnai nueina į kraštutinumus.
   Toliau, nesileisdamas į svarstymus apie dietas ir maisto produktų naudą ar žalą, noriu atkreipti dėmesį, kad valgymas yra vienas didžiausių gyvūnų patiriamų malonumų, nuo kurio labai priklauso nuotaika ir pačio gyvenimo skonis, kvapas. Dėl to labai klysta tie žmonės, kurie nuolatos riboja savo mitybą ir draudžia sau kartais pasimėgauti skanėstais. Kadangi labiausiai skanėstų nori smegenys, tai jos labai stresuoja ir net nyra į neviltį, kai jų nuolat trūksta.  Tokiu atveju smegenys nesijaučia gerai ir sveikai. Reikia pažymėti, jog valgymas turi teikti malonumą. Dar geriau- turi teikti maksimalų malonumą. Dėl to nekankinkite organizmo itin griežtomis dietomis, neskaniais valgiais ir kovodami su noru suvalgyti mėgstamą skanumyną. Akivaizdu, kad net pati geriausia ir mokslu pagrįsta mityba nebus organizmui subalansuota, jei ji bus neskani ar be skanėstų. Mano nuomone, organizmui reikalingą maistą reikia suskirstyti į būtinus kasdieninei mitybai produktus ir skanėstus., suteikiančius malonumą. Žinoma, skanėstai negali tapti pagrindiniu maistu ar valgomi be saiko.
   Taip pat noriu pasisakyti dėl šiuo metu populiarėjančio siūlymo nusistatymą „serga mano kūnas“ keisti į  požiūrį „serga mano psichika“. Čia vėl, kaip mitybos atveju, nesileisdamas į diskusijas ir nevertindamas „serga mano psichika“ požiūrio teisingumo, noriu pasakyti, kad nereikia tuo per daug žavėtis ir pateikti kaip kažką nauja ir pažangaus. Tai nėra mūsų laikų atradimas! Istoriniai šaltiniai, religiniai raštai bei gentinių šamanų gydymo apeigos byloja, jog jau senovėje žmonės pastebėjo, jog pas sergantį žmogų serga ir psichika. Religijos ir šventikai manė, kad žmogus suserga dėl nuodėmių, neteisingų nuostatų, Dievo ir gamtos įstatymų nesilaikymo, piktų dvasių apsėdimų ir pan.  Todėl jie ligoniams skirdavo atitinkamas maldas, dvasines praktikas, atlikdavo piktų dvasių išvarymo ir sielos apsivalymo nuo negatyvo apeigas. Kartais dvasininkai net neleisdavo gydytojams gydyti ligonių, nes jie, manyta, yra nuodėmingi ir liga jiems atėjo kaip Dievo bausmė. Pavyzdžiui, Viduramžiuose Katalikų Bažnyčia draudė gydyti žmonės, nes jie susirgo dėl nuodėmių,  Dievo ir Bažnyčios įsakymų nepaisymo -  tai  Dievo valia ir bausmė. Todėl ligoniams, kad galėtų pasveikti, reikia melstis, atlikti dvasinį išsivalymą, tikėtis Dievo pagalbos. Manyta, kad viskas yra Dievo valioje. Be to, dangiškasis gyvenimas  yra nepalyginamai svarbesnis už žemiškąjį, todėl ligonio gydymui vaistais, vaistažolėmis ir pan. neteikta reikšmės.

   Taigi, šis sumodernintas ir išplėstas požiūris į žmogaus ligą yra atėjęs iš gilios senovės. Istorija byloja, kad toks požiūris į žmogaus ligą ir jos gydymą nebuvo pakankamai efektyvus. Tenka konstatuoti, jog tikrai geri rezultatai atsirado, kai atsirado šiuolaikinė medicina ir mokslu pagrįstas žmogaus gydymas. Be to, dabartinis sumodernintas ir atsietas nuo religijos psichologinis ligų gydymas  dažnai būna ilgas, nes sutrikimo giliausia priežastis neretai yra tik šiek tiek jaunesnė už patį žmogų. Asmenybės, psichologiniu gydymu, neįmanoma išardyti ir naujai, pagal reikalą sudėlioti, išmetant netinkamas dalis. Bet kaip priedas, papildomas gydymas prie tradicinio medicininio gydymo, manau, gali būti labai naudingas ir efektyvus.