Emocinis skausmas kyla ne tik dėl nesėkmės, depresijos,
netekties, bet taip pat jis gali kilti dėl nusivylimo, kurį
patiriame, kai lūkesčiai neišsipildo. Visi turėjome ar turime
netikroviškų ir vargiai įgyvendinamų lūkesčių, kurie sukelia
tik daugiau skausmo. Žlugę jie atneša dar daugiau nusivylimo ir
skausmo. Kartais nusivylimai ir apgailestavimai yra tokie gilūs ir
dideli, jog žmogus, negalėdamas pakeisti susiklosčiusios
situacijos, jaučiasi visiškai bejėgis. Kartais atrodytų visiškai
realūs ir tikroviški lūkesčiai žlugo, kurie neturėtų būti
normaliai iliuziniai. Suprantate, kad viskas ir galėtų, ir turėtų
būti kitaip, negu yra. Todėl kai jie neišsipildė, užnuodijo
širdį ir sukėlė didelį skausmą. Tačiau negalite rinktis. Ir
ima pasiutimas, jog taip neturėtų būti! O emocijos, kad ir kokios
nuožmios bebūtų, nieko nekeičia. Dar pablogina savijautą ir net
situaciją bei aplinkinių požiūrį į jus. Jūsų poreikiai lieka
nepatenkinti dėl kitų žmonių pavydo, baimių, interesų, trūkumų,
troškimų ar tiesiog dėl nesupratimo, ribotumo, kitokio pasaulio
matymo. Dėl ko žmogus, iš kurio nesitikėjote, jūsų realiems
lūkesčiams pasipriešino ir juos atmetė.
Visuomenė,
aplinka taip pat mums kelia lūkesčius, kuriuos priimame tarsi
savus. Jie pasako, kokie turime būti, ko galime tikėtis ir kada
privalome būti sėkmingi. Taip sukuriate pasaulį ir gyvenimo idėją,
pagrįsta realybės nuotrupomis, reklaminiais šūkiais, autoritetų
skelbiamomis frazėmis, visuomenės normomis ir trendais ar
socialinių tinklų šūkiais, viltimis, baimėmis ir troškimais. Ir
šią gyvenimo idėją, šį kitų sukonstruotą vaizdą, troškimą
priimate kaip tikrą bei kaip savo, klaidingai įsivaizduodami
realybę, kurios tikrai trokštate. O kai šie netikri lūkesčiai
neišsipildo, kenčiate. Šiuo atveju blogiausia, kad priimdami kitų
lūkesčius, idėjas ir pasaulėžiūrą kaip savą ir būdami
visuomenės bei aplinkinių nuomonių įtakoje, kenčiate jūs, o ne
tie, kurie visa tai kuria ir to nori.
Tikrovių yra
daug. Kiekvienas žmogus realybę suvokia per savo emocinių,
protinių ir dvasinių sąlygotumų filtrus. Jūs galite ir privalote
turėti savo nuomonę, norus ir lūkesčius. Nereikia taikytis ir
stengtis atitikti kažkieno sukurtus standartus. Kam stengtis gyventi
pagal kitus? Jų lūkesčiai ir viltys yra jų lūkesčiai ir viltys,
o jūsų lūkesčiai ir viltys yra jūsų lūkesčiai ir viltys. Tam
leisdami būti, bus mažiau streso, nusivylimo ir kančių.
Be norų,
lūkesčių žmogus negali augti, progresuoti. Todėl smegenys kuria
lūkesčius apie tai, kas suteiks jums laimės, ir į pasaulį žiūri
per šią lūkesčių prizmę. Jūs galite nepastebėti daugelio
akivaizdžių detalių ir aplinkybių, nes jūsų protas smarkiai
susitelkęs į tai, ką žinote ir esate patyrę. Ir kai lūkesčiai
nepatenkinami, kyla emocinis maištas. Pastebėkite, kad lūkesčių
žlugimą kiekvieną kartą lydi emocinės reakcijos. Tai emocinis
ryšys su lūkesčiu, kuris yra reakcijos priežastis. Kai norime
išsivaduoti iš ryšio ir emocinės reakcijos, lūkesčiai turi mūsų
nesaistyti. Jau lūkesčių kūrimas kelia įtampą. Laukti, tikėtis,
vadinasi, sėti nedarnumo sėklą. Dėl to, pavyzdžiui, jogai,
šventieji, sufijai stengiasi nekurti lūkesčių ir pasitenkina tuo,
kas yra. Kadangi jie savanaudiško nesiekia materialiame pasaulyje,
jiems nereikia kurti lūkesčių dėl jo. Visgi, mano manymu, jie
turi lūkesčių: perduoti mokymą, pažinti savo dvasinę prigimtį
ir pan. Taigi, ir jie turi lūkesčių ir vilčių...ir ne visi
išsipildo...Visi turime realių ir nerealių lūkesčių, norų,
vilčių. Ir kartu kiekvieno širdyje daug žlugusių lūkesčių ir
nusivylimo savimi, žmonėmis, aplinkybėmis ar net pasauliu, Dievu.
Kiekvienas turime savą žlugusių vilčių kapinyną. Tik vienų
kapinynas didesnis, o kitų- mažesnis. Dėl to laikytis už
nuoskaudų- tai tas pats, kas vartoti nuodus ir laukti, jog nuo to
numirs priešai. Verčiau palaidoti netikrus lūkesčius bei
žlugusias viltis ir svajones. Nereikia apgailestauti, kentėti ir
nuolat prisiminti blogus dalykus. Nesakau, kad reikia užmiršti savo
klaidas, kitų žmonių blogą elgesį, darbus ar dėl to įgytos
patirties ir žinių. Tiesiog nereikia apie tai nuolat galvoti ir
graužtis, kentėti. Šią blogą patirtį reikia prisiminti tik
tada, kai nutinka panaši situacija ir ji naudinga sprendžiant
problemas. Tai turi likti naudinga patirtimi, pažinimu ir
išmintimi, o visas negatyvas- tegu keliauja į kapinyną.